​

Nereikia ir kalbėti kaip mes visi bėgame savo gyvenimuose, kartais atrodantys kaip tos voverytės, įstrigusios uždarame rate. Jis gi nesustos, jei nuolat jį suksime, jei nesugebėsime pakelti galvos ir apsidairyti, nušokti ir trumpam sustoti. Net ir gyvenant turiningai, pakankamai įdomiai, turint šeimą ir mylimą darbą, tokių “įstrigio” momentų išvengti, matyt, neįmanoma. 

​

Dabar norime pakalbėti apie laiką SAU, kurį dažnai pamirštame. Kas gi neturi nebaigtų darbų, amžinų problemų, rūpesčių ir atsakomybių? Visi mes dažnai nepastebime kaip įsisukame į “Privalu padaryti tą ir aną” debesį, kuris ilgainiui pridaro daugiau žalos nei tikros naudos. 

​

Šiandien, čia ir dabar, mes kviečiame nuspręsti kada išlipsite iš besisukančio rato. Diena, dvi - be miesto šurmulio, kažko veikimo, televizoriaus ir įspūdžių kaupimo. TIK TU ir tai ką pasiimsi su savim kartu. 

​

​

Sustoti ir atsitraukti nuo pasaulio šurmulio būtina, kad galėtume pripažinti, jog pasaulis yra daugiau nei vien šis šurmulys , kada iš tiesų prarandame mums padovanotą laiką.

Iš „Laiškų plaukiantiems prieš srovę“